Naglio Puteikio kaip kandidato į Vilniaus merus prisistatymas savivaldos rinkimams Vilniuje skirtame laikraštyje (Vilniaus savivaldos rinkimu laikrastis)
Naglis Puteikis: Kartu kurkime ateitį, jautresnę Vilniaus žmonėms, gamtai ir istorijai
Būdamas 55-erių matau, kaip tiesiog akyse baigiamas naikinti Žvėrynas – istorinė Vilniaus dalis ir mano vaikystės erdvė. Man tai yra asmeninis simbolis, išreiškiantis blogiausius Vilniui nutikusius dalykus, kurių priežastis – korupcija, valdžios negebėjimas suvokti istorijos vertę ir eilinių vilniečių interesų nepaisymas, pripažįstant tik pinigų galią. Aš augau Žvėryne, kur gyvenome su tėčiu politiniu kaliniu ir mama tautosakos tyrinėtoja, ir mano atmintyje jis išliko jauki, žalia erdvė upės vingyje, kur su oru įkvepi istoriją, galėdamas atpažinti XVII amžiuje čia buvusius Radvilų medžioklės plotus su vandens malūnais ir tvenkiniais. Dabar daug istorinių namų nugriauta, sudegė ar sudeginti, o jų vietoje pristatyta beveidžių naujų pastatų, kurių vienintelė prasmė – pelnas, uždirbamas iš kvadratinių metrų. STT tebetiria bylas, o beatodairiškai tankinamo ir transporto kamščiuose dūstančio Žvėryno gyventojai priversti tąsytis po teismus ir rengti piketus prie savivaldybės, kad apgintų savo teisę į kokybišką aplinką ir istoriją. Tai tik viena detalė panašių istorijų mozaikoje.
Myliu Vilnių ir manau, kad jis vertas kitokios politikos, nei dabartinė. Būtina sukurti stiprią atsvarą tai liberalizmo atmainai, kuri elgiasi agresyviai žmogaus, jo aplinkos ir istorijos atžvilgiu, proteguodama stipriuosius ir iškeldama pelną kaip svarbiausią prioritetą.
Turime iš esmės pakeisti sprendimų kryptį – ne šelpti pirmiausia savo pelnu besirūpinantį privatų verslą ir turtinguosius, kaip dabartinė valdžia, bet padėti tiems, kam pagalba tikrai reikalinga, ne didinti, bet mažinti socialinę atskirtį. Dabartinės valdžios požiūrio simbolis – nuo 2015 m. dalintos 100 eurų kompensacijos tėvams, leidžiantiems vaikus į privačius darželius. Tais pinigais – 13,9 mln. eurų per 2015-2017 metus – savivaldybė parėmė pasiturinčius žmones, nes tik tokie įperka privačius darželius, ir jaunųjų Landsbergių tipo privatų verslą, kuris pasinaudojo proga padidinti kainas. Vien 2017 m. Austėjos Landsbergienės tinklo „Vaikystės sodas“ darželiai iš kompensacijų gavo 687 tūkst. eurų, o skurdžiau gyvenantys vilniečiai liko be nieko, jų vaikams tie sodai liko nepasiekiami. Baisiausia tokio požiūrio pasekmė – vaikai išrūšiuojami pagal tėvų turtą. Turtingesniųjų atžalos eina į geresnius darželius, po to į geresnes mokyklas, o skurdžių vaikams lieka nustekenti viešieji darželiai (jei pasiseka į juos pakliūti) ir mokyklos. Iš dalies Vilniaus vaikų atimama galimybė augti motyvuojančioje aplinkoje ir gauti gerą išsilavinimą, o ateities visuomenei programuojamas dar didesnis atotrūkis tarp „elito“ ir „apačių“. Deja, Vilniaus valdžia neišgirdo apie tai kalbėjusių ekonomistų prof. Romo Lazutkos ir Aušros Maldeikienės. 2019 m. biudžete privatiems darželiams numatoma skirti 7,2 mln. eurų – aš manau, kad turime ne toliau remti privačių darželių plėtrą, bet skubiai statyti naujus viešuosius darželius ir tartis, kaip mažinti skurdo nulemtą vaikų atskirtį. Man tai būtų vienas iš pirmųjų darbotvarkės klausimų.
Esu įsitikinęs, kad pinigų spręsti šią kritiškai apleistą problemą ir pasirūpinti kitais esminiais vilniečių poreikiais – tokiais kaip skurdo mažinimas, gyvybiškai svarbus aplinkos pritaikymas neįgaliesiems ir dviračių takų įrengimas – pakaktų, jeigu Vilniaus valdžia tinkamai nustatytų prioritetus ir nešvaistytų miesto turto. Pirmiausia – nesubsidijuotų stambiojo verslo, leisdama pusvelčiui naudotis brangia Vilniaus žeme. 2019 m. Vilniaus biudžete numatytos pajamos iš žemės mokesčio – 3,5 milijonų eurų – yra kone 8 kartus mažesnės, nei iš tokio mokesčio gauna Talinas, o komercijai žemę naudojantiems juridiniams asmenims Vilniaus tarybos nustatytas mokesčio tarifas – 3 kartus mažesnis nei Kaune ir 2 kartus mažesnis nei Klaipėdoje! A la liberali Vilniaus valdžia kuria rojų stambiajam verslui viešojo gėrio ir daugumos vilniečių interesų sąskaita.
To paties reiškinio pavyzdys – chaotiška ir nieko bendro su garsiai deklaruojamais darnaus vystymosi principais neturinti plėtra, kurios aukomis tampa vietiniai žmonės, gamta ir kultūros paveldas. Dabartinis Vilniaus m. bendrojo plano projektas neleidžia būti ramiems, kad daugiau nematysim tokių paminklų laukiniam kapitalizmui kaip nužmoginanti Perkūnkiemio aplinka, daugiabučių statybos Misionierių ansamblyje, kurio svarba ne veltui buvo pažymėta įrašant Vilniaus senamiestį į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ar planai užstatyti biurais ir viešbučiu Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią. Bandydamas ištaisyti neskaidrių valdžios sprendimų pasekmes, kreipiausi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl specialiojo plano, atvėrusio kelią statyboms Misionierių ansamblyje – bet problemos turi būti sprendžiamos iš esmės, skaidrinant procesus, taip pat ir Vilniaus savivaldybėje.
Tai bus įmanoma tik sukvietus į talką skirtingai, bet ne vien apie savo kišenę mąstančius vilniečius ir iš tiesų, o ne popieriuje, įtraukus juos į sprendimų priėmimą. Dabartinė valdžia tam nėra įgali – ji puikiai girdi turčių pageidavimus, bet yra kurčia protestuojančių eilinių miestiečių balsui. Iškalbinga detalė: 2017-iais meras Remigijus Šimašius apdovanojo žinomą visuomenininkę, Senamiesčio seniūnijos Pylimo seniūnaitę Astą Baškauskaitę atminimo ženklu „Už nuopelnus Vilniaus savivaldai“, bet nepaklausė, kaip padėti, kai 2018-iais daugiabučius Misionierių ansamblio teritorijoje statantys verslininkai iškėlė ieškinį jos vadovaujamai bendruomenei. Suprask, skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas?
Todėl ir kviečiu – susitelkime ir patys kurkime ateitį, jautresnę Vilniaus žmonėms, gamtai ir istorijai.