Žurnalisto Vlado Vaicekausko interviu su Seimo nariu Nagliu Puteikiu.

 

– Gerbiamas Nagli, Alytuje, Šiauliuose, Kaune, Panevėžyje savivaldos rinkimus laimėjo visuomeniniai komitetai ir laisvieji, nepartiniai merai. Ar galima tikėtis platesnio proveržio ir per ateinančius Seimo rinkimus?

– Galima, jei laisvieji merai ir jų suformuotos tarybos įvykdys keletą svarbių, rinkėjų iškeltų sąlygų.

 – Pirmoji platesnio proveržio sąlyga…

– Merai visus svarbiausius miesto tvarkymo darbus privalo aptarti su miesto bendruomenėmis. Rinkėjai įspėjo, kad jie akylai stebės, kiek miestų ūkių, finansų, socialinės rūpybos, sveikatos, švietimo, kultūros, sporto, viešųjų pirkimų tvarkymo reikaluose bus leista dalyvauti miestiečiams. Platus visuomenės įtraukimas galėtų tapti sektinu pavyzdžiu ir kitų miestų bei rajonų piliečiams.

Atsivėrimu visuomenei, piliečių aktyvumu ir kontrole grindžiama visų demokratiškų valstybių savivalda. To išsiilgo ir Lietuvos žmonės.

– Antroji platesnio proveržio sąlyga…

– Rinkėjai būsimiems, o dabar jau esamiems merams priminė, kad per ilgus nepertraukiamo partinio-sąrašinio valdymo metus savivaldybių vidaus tarnybos, savivaldybių įstaigos, įmonės aplipo partiniais statytiniais, bičiuliais, bendramoksliais, prisilaižėliais, įvairaus laipsnio giminaičiais, tais, kurie gviešdamiesi europinių fondų, išmoko storai tepti… Užsitęsusi vien partinių kadrų parinkimo politika visiems įsiėdė iki gyvo kaulo. Tad piliečiai žiūrės, ar jų išrinkti laisvieji merai, naujų tarybų politikai išdrįs, sugebės partinių vadovaujančių kadrų parinkimo, paskirstymo, palikimo tarnystėje sistemą pakeisti atviros samdos, sąžiningo konkurso modeliu. Rinkėjai pasakė aiškiai: šių miestų savivaldybėse partinio „blato“, bičiulystės, patepimo, giminės ryšiai privalo išnykti.

– Ar nebus apsiribota partinius pakeičiant savais, nepartiniais?

– Manau, kad tokių „tradicijų“ bus išvengta. Merai rinkėjams prisižadėjo, kad bus atsižvelgta į esamų padalinių vadovų kompetenciją, reputaciją ir nuveiktus darbus, ar jie yra pasirengę įvykdyti keliamus uždavinius. Būtų sąžininga, jei parenkant naujus padalinių vadovus ar paliekant esamus viršų imtų aukštasis protas, o ne pagiežingos ambicijos – trūks plyš pakeisti partinius… Po gero pusmečio išryškės, kokiu keliu nueita ir kokių rezultatų pasiekta.

– Kadrų pergrupavimai gali suerzinti tarybų partinius. Nepasitenkinimo balsai iš aukštybių jau sklinda: girdi, nepatyrę merai ir visuomenininkai toli nenuvažiuos. Panašias abejones sėja partinę-sąrašinę valdymo sistemą aptarnaujantys politologai ir žiniasklaidos redaktoriai.

– Į šį erzelį laisvieji, nepartiniai ir jų suformuotos tarybos gali nekreipti dėmesio – lemiamas žodis priklausys Alytaus, Šiaulių, Kauno, Panevėžio miestų merams ir jų taryboms, o ne kam kitam. Antra, ir tarp partinių yra pakankamai gabių, patyrusių, dorų, pokyčiams neabejingų politikų – būtų keista ir nesuvokiama, jei jie imtų priešintis pertvarkai, kuri įtikinamai liudytų demokratiškesnį, aukštesnės prabos valdymą ir potencialią miestų auginimo pažangą. Pertvarkai besipriešinančius politikus visuomenė beregint atstumtų, o tai reikštų jų politinio veikimo tarybose pabaigą. Kai natūraliai pertvarkai ateina laikas, jos nebeįmanoma sustabdyti.

– Trečioji platesnio proveržio sąlyga…

– Kad Alytuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje įvykusios permainos persimestų ir į ateinančius Seimo rinkimus. Šių miestų rinkėjai griežtai ir triukšmingai reikalavo tuoj pat užraukti juodąsias viešųjų pirkimų skyles. Rajonų merai į rankas gauna maždaug 3500 litų, miestų merai – 4500 litų, bet pažiūrėkite, kokius vasarnamius, dvarelius svetimais vardais išsistatė gražiausiose paežerėse, gražiausiuose paupiuose, pamiškėse, prisipirko butukų šiltuose pajūriuose. Vidutines algeles gaudami gyvena ir tvarkosi it dvarponiai. Visi žino, kad nemaža dalis pinigų į šių ponų kišenes subyra iš viešuosiuose pirkimuose ūžaujančių europinių fondų milijardų. Vieno susitikimo metu mėginau sakyti, kad gobšumas pražudė ne vieno mero, viceministro, departamento, žinybų vadovo, politiko karjerą. Pražudė karjerą? Svetimų pinigų kišenes prisitutinę valdininkai turėjo sėsti – bet ar bent vienas sėdo? Partinė valdanti ranka taip paglosto teisėjus, kad tie ištyžta, o jūs mums šnekate apie sužlugusias karjeras… Susirinkimuose dalyvavę partiniai mėgino aiškinti, kad viešieji pirkimai skaidrėja, o teisėjai yra savarankiški, tačiau susirinkusiųjų buvo nušvilpti.

– Ką siūlė susirinkimų dalyviai?

– Visi viešieji pirkimai privalo atsiverti griežtai visuomenės kontrolei. Jei tai padaryti trukdo įstatymai, juos reikia keisti. Miestiečiai iki smulkmenų turi žinoti, kokiu tikslu skelbiami tie pirkimai, kokia miestams ir miestiečiams iš to nauda, kokios organizacijos, agentūros juose dalyvauja, kas toms agentūroms vadovauja, ar jos patikimos ir pajėgios profesionaliai iki galo įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

– Žinoma, atsirado prieštaraujančių…

– Taip, atsirado, jie sakė, kad viešieji pirkimai nėra viešieji benamių prieglaudos namai. Jiems buvo pasakyta: bet kuri nuo visuomenės akių užsidariusi sistema ilgainiui įgyja mafijinių grupuočių bruožų, kas nutiko ir viešuosiuose pirkimuose. Nesąžiningų valdininkų sukompromituotus viešuosius pirkimus gali reabilituoti tik griežta visuomenės kontrolė. Sąžiningiems dalyviams nėra ko bijoti. Klausiausi ir galvojau, kad prie tokių žodžių neturiu ko pridėti.

– Kiek žinau, Alytaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, ir ne tik, rinkėjus jaudina ir kitos savivaldos problemos.

– O taip. Jie klausė, ar esant centriniam, vertikaliam valdymui, normali, demokratiška savivalda apskritai įmanoma. Centras gali nurodyti bendrąsias valstybės vystymo kryptis, bet negali griežtai reglamentuoti savivaldos turinio. Šį turinį, modelį, atsižvelgiant į rajonų, etnografinių regionų tradicijas, gyventojų sudėtį, pajėgios susikurti pačios savivaldybės kartu su iškiliausiais visuomenės žmonėmis. Negalima šių savivaldybių sukirpti pagal vieną šabloną kaip avių bandą. O ką daro centras? Centras „patobulintame“ savivaldos įstatyme nurodo, kokius, kokiomis progomis sveikinimus turi pasirašyti tik meras, o kokius – vicemeras ar administracijos direktorius. Ir tokį absurdą sugalvojo Teisingumo ir Vidaus reikalų ministerijos. Pažabota savivalda negali būti demokratiška.

– Rinkėjai ypač piktinasi, kad podraug nevyko seniūnų, seniūnijų tarybų rinkimai. Vyriausybė neseniai pasiūlė, kad seniūnus rinkti apskritai netikslinga.

– Taip, centrinio, vertikalaus valdymo sąlygomis netikslinga, nes žmonių rinktos seniūnijų tarybos, seniūnai, žmonių tiesiogiai rinkti ne tik seni merai, bet ir tarybų nariai gali ilgainiui išsprūsti iš centro gniaužtų. Todėl seniūnijos paverstos savivaldybių administraciniais padaliniais – seniūnijos neteko vietos valdžios statuso, o piliečiai negali rinkti ir kontroliuoti seniūnų. Centras neleido visuomeniškai, tiesiogiai rinkti ir savivaldybių tarybų narius. Todėl piliečiai viešai sakė, kad praėjusių savivaldos rinkimų negalima laikyti visaverčiais. Ir tai tiesa. Tikros demokratinės savivaldos šalyse tokie valdžios triukai tiesiog negalimi. Rinkėjai reikalavo seniūnų, seniūnijų tarybų rinkimų. Dar daugiau: seniūnijoms, kaip žemiausiai, pirminei valdymo struktūros pakopai, turi būti įstatymu paskirtas savarankiškas biudžetas, taip pat jų teritorijose esantis biudžetinis turtas. Seniūnijos pačios, visuomenės prižiūrimos, kontroliuojamos, turi spręsti visų jų teritorijose esančių įstaigų, tarp jų ir mokyklų, likimą. Savarankiškos, finansiškai stiprios, tokios kaip  Lenkijos valsčiai, gali sudaryti geriausias sąlygas vietos verslui, geriausias ūkininkavimo sąlygas ir taip suturėti miestelių, bažnytkaimių, gyvenviečių nykimą ir jaunų šeimų bėgimą į miestus ir užsienius. Nė viena aukščiau esanti valstybinė įstaiga to nepadarė ir nepadarys. Tačiau aklas, nuo visuomenės užsidaręs, vien partinis sąrašinis valdymas to nenori nei girdėti, nei suprasti. Vienas šiaulietis, regis, mokytojas, buvo dar konkretesnis: demokratija įsivyraus, kai šalies miestų ir rajonų valdymo struktūrose nusistovės 50 proc. partinių ir 50 proc. laisvų piliečių paritetas. Dabar valdančios partijos, savo gretose neturinčios nė 5 proc. piliečių, į savo rankas suėmė visą valdžią, visą valdišką turtą, iždą, politiką ir dar trimituoja, kad kuria europinę demokratinę valstybę. Šalyje įvyko 16 švietimo reformų, 10 sveikatos apsaugos sistemos reformų, tačiau reformuoti iš anų laikų užsilikusią vien partinę valdymo sistemą nepamėgino nė vienas premjeras, nė vienas Seimo vadovas ir nė vienas prezidentas. Jiems patinka joti ant pabalnotos tautos. Štai kodėl susitikimuose, kuriuose dalyvavau, mačiau tik vieną kitą Seimo narį ir kandidatuojantį centralizuotos sistemos partinį. Jiems tiesiog nemalonu girdėti piliečių atviravimus.

– Rinkėjai plakatuose išjuokė parodinę valdžios kovą su šešėline ekonomika ir korupcija.

– Užteks muilinti akis – centralizuotos valdžios kova su korupcija ir šešėliu niekada nesibaigs pergale, nes būtent šešėlis ir korupcija yra viešpataujančio vienvaldžiavimo lopšys ir puotos stalas. „Rask kvailį, kuris kovotų su savimi taip, kad pats save sulaužytų“, – sakė rinkėjai. Šešėlį ir korupciją pajėgs sumažinti tik centralizuoto valdymo reforma, kuri atrištų rankas visuomenei.

– Rinkėjai nebuvo nusiteikę prieš partijas kaip tokias?

– Nebuvo. Jie sakė, kad tiesiog atėjo laikas uždarai partinei sąrašinei valdymo sistemai atsiverti nepartinei visuomenės daliai. Kodėl ministerijoms turi vadovauti ne savo darbais garsūs profesionalai, o būtinai politikai, Seimo nariai? Jei Seimo narys panoro tapti ministru, jis turi netekti Seimo nario mandato. Žinos, ar jam verta rizikuoti. Dabar pavadovauja, nieko rimto nenuveikia ir vėl kaip koks katinas sugrįžta į Seimą. Ar nors vienas meras, skolų pridaręs, atsakė už savo netikusio vadovavimo pasekmes? Pasitraukia iš posto biudžeto pinigais pamalonintas, net atsisveikinimo rožės būna nupirktos už savivaldybės pinigus. „Kiek tai gali tęstis?“ – klausė rinkėjai. Kartą neišlaikiau: tai per ateinančius Seimo rinkimus parodykite, kad toks vienvaldžiavimas jums nebepriimtinas.

– Ir ką?

– Parodysim, atsakė. Tačiau proveržio mastai priklausys nuo Alytaus, Šiaulių, Panevėžio, Kauno laisvųjų nepartinių merų išminties ir gebėjimų bei nuveiktų darbų. Jei pavyks, tai būtų pati efektyviausia ir pigiausia agitacija, už ką rinkėjai turėtų balsuoti per naujo Seimo rinkimus.

– Bet visuomeniniai komitetai Seimo rinkimuose negali dalyvauti.

– O kodėl nesusivienijus mažosioms, biudžeto nefinansuojamoms partijoms? Kodėl neprisišliejus prie nefinansuojamos „Lietuvos sąrašo“ partijos?

– Biudžetinės, kitaip tariant, valdžios, valstybinės partijos turės didelius administracinius, biudžetinius pranašumus…

– Tokius pat pranašumus partijos turėjo ir Alytuje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Kaune, bet pralaimėjo į vienus vartus. Partijos išsigando ir sukruto, bet kažin ar joms pavyks suturėti prasiveržusios upės bėgimą.