Už visiems lygiai teisingą Lietuvą!

Naglio Puteikio, kandidato į Lietuvos Respublikos Prezidentus, programa

Prieš 10 metų, siekdama Prezidentės pareigų, Dalia Grybauskaitė pažadėjo „sukurti pilietinę Lietuvą“, „solidarią visuomenę be atstumtųjų“, „įtvirtinti tikrą demokratiją“, paversti „pilietį visateisiu valstybės šeimininku“, kuriam „valdžia tarnauja ir atsiskaito“.

Deja, šalies vadovei ir kartu su ja Lietuvos žmonių labui dirbti turinčiam valdžios elitui šių dažnai deklaruojamų siekių įgyvendinti nepavyko. Sustiprėjo ne piliečių galios, bet nomenklatūros savivalė, paminant konstitucines tautos ir piliečių teises. Padidėjo atotrūkis tarp valdančio elito ir pažemintos „antrosios Lietuvos“. Valstybė netapo saugiais tautos namais.

Šį dešimtmetį Lietuva išsiskyrė Europoje kaip viena iš šalių, kurios dėl mažėjančio gimstamumo, vienų iš prasčiausių mirtingumo rodiklių ir emigracijos masto neteko daugiausiai piliečių: 2006-iais Lietuvoje mūsų buvo 3,3 milijono, o 2018-iais – 2,8 milijono. Jei demografinės tendencijos nesikeis, 2026-iais dirbančių žmonių turėsime mažiau, nei gaunančių pensijas. Augant šalies ekonomikai, šio augimo vaisiai nebuvo padalinti teisingai ir pasiekė ne visas socialines grupes ir regionus. Nors bendrasis vidaus produktas didėjo, skurdas ir pajamų nelygybė liko vieni didžiausių Europoje – ketvirtadalis lietuvių gyveno žemiau skurdo rizikos ribos. Labiausiai didėjo turtingiausiųjų pajamos, o labiausiai skurdo silpniausi mūsų visuomenės nariai: vyresnio amžiaus žmonės, vaikai ir neįgalieji. Skurstančių vaikų dalis Lietuvoje – viena didžiausių Europoje. Toliau didėjo regionų socialinė nelygybė: stiprėjant Vilniui ir Kaunui, kaimo vietovėse skurdas ir socialinė atskirtis buvo du kartus didesni, nei mieste.

Valdžios elitas neparodė valios spręsti mūsų valstybės ateičiai gyvybiškai svarbias problemas. Jau daug metų Lietuvos mokesčių surinkimas nuo bendrojo vidaus produkto ir perskirstymas per biudžetą yra vienas iš mažiausių Europos Sąjungoje, atsiliekame net nuo kaimynių Lenkijos ir Estijos. To pasekmė – nepakankamas finansavimas baigia sužlugdyti tokias viešojo sektoriaus sritis kaip švietimas, sveikatos ar socialinė apsauga. Nepaisant to, turto ir kapitalo mokesčiai yra vieni mažiausių Europos Sąjungoje ir toleruojamos mokestinės lengvatos, todėl 1 procento didžiausias pajamas gaunančių asmenų indėlis į valstybės biudžetą yra neadekvačiai mažas, o didžiąją dalį biudžeto suneša samdomi darbuotojai, gaunantys vidutinį ar kiek didesnį darbo užmokestį. Įsisenėjusių problemų iš esmės nesprendžia ir mokesčių reforma klaidingai vadinami pakeitimai.

Lietuvą žlugdanti pajamų nelygybė nulėmė galimybių nelygybę, kai turtingieji naudojasi geresne sveikatos apsauga ir švietimu. Tai programuojama ir ateičiai, nes vaikai yra paversti savo tėvų skurdo įkaitais: iškalbinga, kad nepasiturinčių Lietuvos šeimų atžalos aukštąjį išsilavinimą įgyja du kartus rečiau nei jų bendraamžiai, o į Vilniaus universitetą jų įstoja 5 kartus mažiau, nei turtingesniųjų. Užuot mažinus galimybių nelygybę, ji dar labiau gilinama, biudžeto pinigais remiant pasiturinčių piliečių vaikus ugdančių privačių darželių ir mokyklų verslą.

Dar daugiau – nepriteklius tapo veiksniu, ribojančiu reikšmingos Lietuvos piliečių dalies teisę į teisingumą. Valdžios elitas bandė paversti turtingųjų privilegija net ir konstitucinę piliečių teisę kreiptis į teismą ginant pažeistas savo teises ar laisves: nuo 2017 m. liepos 1 d. daugiau nei pusantrų metų galiojo Civilinio proceso kodekso pataisos, pagal kurias apeliacinį skundą galėjo surašyti tik advokatas – daugybė piliečių neturi lėšų samdytis advokatus ir negali pretenduoti į nemokamą teisinę pagalbą, todėl negalėjo pasinaudoti apeliacijos teise. Tik 2019 m. kovo 1 d. Konstitucinis Teismas nutarimu pripažino, kad tai prieštarauja konstitucinei asmens teisei kreiptis į teismą ir konstituciniam teisinės valstybės principui – tačiau liko taip pat apribota ir neturtingų piliečių teisė pateikti kasacinį skundą. Vargingai gyvenančių piliečių teisę kreiptis į teismą apsunkino ir tai, kad nuo 2017-ųjų liepos žyminio mokesčio dydis buvo padidintas tris kartus (iki 100 eurų). Turto ir naudos kriterijais jau matuojamas ir teisingumo vykdymas: taikos susitarimai dėl skandalingų statybų Kuršių nerijoje, valdančiojo elito pastangomis sudaryti jau po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įpareigojo nugriauti neteisėtai pastatytus pastatus, parodė, kad nėra privalu vykdyti neskundžiamas teismų nutartis, jei tai „neapsimoka“ finansine prasme. Ilgą laiką toleruojama sistemos degradacija, apie kurią liudija ir teisėjų korupcijos skandalas, iki kritinio lygmens sumenkino piliečių tikėjimą teisingumu ir daro didžiulę žalą daugybei sąžiningų teisėjų ir teismų tarnautojų. Valdžios elito baimė įtraukti visuomenę į uždarą teisingumo vykdymo sistemą yra pagrindinė priežastis, dėl kurios tarėjų instituto teismuose įteisinimas taip ilgai lieka tik popierine deklaracija.

Tai, kad valdžios institucijos dažniau ne tarnauja žmonėms, bet aptarnauja politinį elitą ir turtinguosius, pelną iškeldamos kaip svarbiausią prioritetą, nulėmė agresiją prieš Lietuvos gamtą ir kultūros paveldą. Nepaisant piliečių protestų, beatodairiškai kertami miškai ir miestų bei miestelių medžiai, žalojami net ir patys vertingiausi, mūsų kultūrinę tapatybę formuojantys kultūros paveldo ansambliai ir per amžius išlikę miestovaizdžiai.

Lietuvos piliečiai tikrai yra verti oresnio ir teisingesnio gyvenimo, o Lietuva – didesnės sėkmės.

Todėl visų pirma siūlau keisti pačią sistemą: atsisakyti uždaro, neskaidraus nomenklatūrinio valdymo ir įtvirtinti tikrą piliečių ir tautos savivaldą.

Turime grįžti prie Konstitucijos, prie joje apibrėžtų demokratijos principų, kad suvienytume Lietuvą ir sutvirtintume tautos gyvenimo pamatus. Juk Lietuvos valstybės galia kyla ne iš valdžios, ne iš komisarų, o iš piliečių.

Valdžios institucijos turi tapti lygiai teisingos ir tarnauti visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kad visiems, o ne tik išrinktiesiems, būtų užtikrintas orus gyvenimas ir visi turėtų realią, o ne tik deklaruojamą teisę dalyvauti priimant jų gyvenimui svarbius sprendimus.

Siūlau iš esmės keisti Lietuvos politinę darbotvarkę. Joje turi vyrauti tautos likimo ir išlikimo klausimai: teisingumo užtikrinimas, žmogaus orumo ir gerovės gynimas, emigracijos stabdymas, socialinės atskirties ir skurdo įveikimas, parama vaikus auginančioms šeimoms, piliečių ir tautos kūrybinių galių ugdymas, nacionalinio saugumo stiprinimas.

I. Valstybės valdymo pertvarkymas

Norint sugrąžinti tautai politines galias, būtina atkurti į Seimą renkamų tautos atstovų ryšius su piliečiais, tam reikia:

– atsisakyti Seimo rinkimuose partijų sąrašų ir rinkti tautos atstovus tik tiesiogiai vienmandatėse apygardose, suteikti piliečiams teisę inicijuoti pirmalaikius Seimo nario rinkimus savo apygardoje (atšaukimas per pirmalaikius rinkimus);

– įteisinti privalomas viešąsias konsultacijas, viešuosius klausymus, gyventojų apklausas, referendumus rengti 100 000 piliečių iniciatyva;

– užtikrinti veiksmingą parlamentinę valdžios kontrolę – visi parlamentiniai tyrimai, išskyrus labai retus ypatingus įstatymu apibrėžtus atvejus, privalo būti vieši; 30 000 piliečių turi teisę inicijuoti parlamentinį tyrimą;

– prie visų Seimo komitetų sukurti visuomeniniais pagrindais veikiančias ekspertų tarybas;

– nacionalinio biudžeto formavimą padaryti viešą – detalus biudžetas, visos jo išlaidos privalo būti visiems piliečiams matomos elektroninėje erdvėje;

– sukurti Lietuvos visuomenei ir pasaulio lietuviams atvirą Prezidento instituciją, kuri inicijuotų piliečių diskusijas ir viešąsias konsultacijas strateginiais valstybės gyvenimo klausimais, kartu su ekspertais ir visuomene brėžtų strategines tautos raidos gaires;

– sudaryti sąlygas išeivijai dalyvauti Lietuvos valstybės ir tautos kūrime – Konstitucijoje aiškiai įtvirtinti nuostatą, kad prigimtos, iš tėvų paveldėtos Lietuvos pilietybės iš žmogaus valdžia negali atimti.

II. Tikros savivaldos įtvirtinimas

Kad Lietuvos piliečiai taptų savo vietovės, krašto ir Tėvynės šeimininkai, būtina:

– Lietuvoje, kaip visoje Europoje, atkurti pirmąją ūkiškai savarankišką savivaldos grandį – įteisinti piliečių renkamas seniūnijų tarybas;

– seniūnijų ir esamas savivaldybių tarybas rinkti ne pagal partijų sąrašus, bet tiesiogiai vienmandatėse apygardose;

– suteikti teisę esamų savivaldybių taryboms deleguoti savo atstovus į kraštų – Aukštaitijos, Žemaitijos, Sūduvos, Dzūkijos – tarybas ir skirti lėšų šių kraštų ūkio, kultūros, švietimo, aplinkosaugos ir kitiems bendriems projektams įgyvendinti;

– įtraukti piliečius į savivaldybių biudžetų formavimą: detalūs savivaldybių biudžetai, jų išlaidos turi būti visiems piliečiams matomos elektroninėje erdvėje.

III. Teisingumo užtikrinimas

Teisingumas yra laisvos valstybės pamatas. Jį užtikrinti, laiduoti žmogaus teises ir laisves, įmanoma tik pertvarkius teisėtvarką. Tam reikia:

– reformuoti teismų sistemą – perduoti Konstitucinio Teismo funkcijas Lietuvos Aukščiausiajam teismui, administracinius teismus įjungti į bendrosios kompetencijos teismų struktūrą;

– išskaidrinti visų grandžių teisėjų atranką: kandidatus į teisėjus prieš mėnesį visuomenei pristatyti viešai, sudarant sąlygas piliečiams užduoti jiems klausimus ir išsakyti pastabas – visi teisėjai skiriami tik po viešųjų klausymų;

– pakeisti apygardų ir apylinkių teismų teisėjų skyrimo tvarką: apygardų teismų teisėjus Prezidento teikimu skiria Seimas, o apylinkių teismų teisėjus, po viešųjų klausymų savivaldybių taryboms pritarus, skiria Prezidentas;

– užtikrinti visuomenės dalyvavimą vykdant teisingumą – korupcijos, piktnaudžiavimo tarnyba ir kitose visuomenei svarbiose bylose privalo dalyvauti tarėjai, o ypatingas bylas turi nagrinėti prisiekusiųjų teismas;

– suteikti piliečiams teisę kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą;

– pertvarkyti nemokamos teisinės pagalbos sistema, išplečiant ja pasinaudoti galinčių piliečių ratą, kad visi, kuriems tokia pagalba būtina, galėtų gauti kokybiškas paslaugas;

– įteisinti tvarką, kad generalinį prokurorą ir jo pavaduotojus Prezidento teikimu po viešųjų klausymų skirtų Seimas, ypatingoms byloms ištirti Seimas su Prezidentu galėtų skirti ypatingąjį prokurorą;

– įgyvendinti nuoseklią teisėtvarkos liustraciją, uždraudžiant dirbti teisėtvarkos sistemoje KGB darbuotojams ir bendradarbiams;

– išvaduoti pažeidžiamus piliečius iš Valstybės saugumo departamento šantažo: išviešinti visus neteisėtos, VSD vykdytos kabinetinės liustracijos duomenis;

– pertvarkyti VSD, paliekant jam tik kontržvalgybos funkcijas ir griežtai uždraudžiant naudoti žvalgybinės kovos priemones (dezinformaciją, šantažą ir kitas) prieš Lietuvos visuomenę ir piliečius;

– įstatymu kiekvienam piliečiui užtikrinti teisę susipažinti su valdžios įstaigų apie jį surinkta informacija;

– sukurti veiksmingą valstybinę paramos nusikaltimų aukoms sistemą;

– pertvarkyti Seimo kontrolierių instituciją, suteikiant jai galias realiai ginti žmogaus teises nuo valdžios savivalės ir patikint atsakomybę už jų apsaugą;

– sugrąžinti valstybei antstolių tarnybą, kad ji nepamintų socialiai pažeidžiamų asmenų teisių.

IV. Visuomenės gerovės ir solidarumo stiprinimas, emigrantų susigrąžinimas

Masinė emigracija ir nepalankios demografinės tendencijos – didžiausias iššūkis mūsų nacionaliniam saugumui. Norint sustabdyti fizinį Lietuvos nykimą, būtina:

– didinti valstybės pajamas iš esmės reformuojant mokesčių sistemą, kad Lietuvos biudžeto dydis atitiktų šalies ekonominio išsivystymo lygį ir būtų įmanoma adekvačiai finansuoti tokias gyvybiškai svarbias viešojo sektoriaus sritis, kaip sveikatos apsauga, švietimas ir kitos (šiuo metu Lietuvos viešojo sektoriaus finansavimas procentine išraiška nuo bendrojo vidaus produkto – net ketvirtadaliu mažesnis už ES vidurkį);

– įtvirtinti valstybės gyvenime socialinio teisingumo bei solidarumo principus ir jų nuosekliai laikytis; ekonominę politiką nukreipti į žmonių gerovės didinimą ir ūkinio savarankiškumo stiprinimą: valstybė ir privatus verslas solidariai turi rūpintis dirbančiųjų gerove;

– įdiegti solidarią diferencijuotą mokesčių sistemą: progresiniai mokesčiai – nuo visų pajamų, mažesni mokesčiai – mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms bei šeimoms, auginančioms vaikus;

– palaipsniui sumažinti darbo mokesčius, kurie yra vieni didžiausių Europos Sąjungoje, ir padidinti kapitalo bei turto mokesčius, kurie yra vieni mažiausių Europos Sąjungoje;

– nedelsiant imtis keisti gėdingą padėtį, kai Lietuva išsiskiria atlyginimų mažumu net tarp tų šalių, kurių ekonominio išsivystymo lygis yra menkesnis, ir pasiekti, kad viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai atitiktų jų indėlį į visuomenės gerovę – pradėti nuoseklų atlyginimų didinimą gydytojams ir slaugytojams, kultūros ir meno, socialiniams darbuotojams, mokslininkams; nedidinti atlyginimų didžiausias pajamas gaunantiems biudžetininkams, kol nebus pakelti kitų grupių atlyginimai;

– imtis struktūrinės SODROS reformos ir nustatyti apatinę pensijos ribą, kuri būtų ne mažesnė nei absoliutaus skurdo riba, įstatyme pavadinta minimalių vartojimo poreikių dydžiu;

– pasiekti, kad socialinei apsaugai būtų skiriama adekvati bendrojo vidaus produkto dalis, o ne viena iš mažiausių Europos Sąjungoje, kaip dabar, o lėšos, skiriamos socialinei paramai nepasiturintiems, būtent tam tikslui ir būtų naudojamos;

– užtikrinti adekvačią socialinę pagalbą absoliutų skurdą kenčiantiems silpniausiems visuomenės nariams – tiems pensininkams, vaikams ir neįgaliesiems, kurie gyvena žemiau absoliutaus skurdo ribos (minimalių vartojimo poreikių dydžio), neturėdami galimybės patenkinti net minimalius poreikius;

– vaikams, augantiems socialiai pažeistose šeimose, užtikrinti lygų gyvenimo startą – suteikti jiems reikalingų papildomų socialinių paslaugų;

– negalią turintiems žmonėms sudaryti sąlygas dirbti ir realizuoti savo gebėjimus, nemažinant jiems socialinės paramos, padėti jiems įsitraukti į visuomenės gyvenimą;

– apsaugoti skolininkų žmogaus teises – pasiekti, kad įstatyme būtų įtvirtintas draudimas išieškoti skolas iš tos pajamų dalies, kuri neviršija minimalių vartojimo poreikių dydžio ir yra būtina skolininko gyvybinių ir esminių socialinių poreikių patenkinimui, išimtį darant tik tais atvejais, kai išieškomi alimentai ar žala, padaryta suluošinimu, kitokiu sveikatos sužalojimu, maitintojo gyvybės atėmimu ir nusikalstama veika;

– esmingai sumažinti politinę ir buitinę korupciją, atsisakyti nepotizmo valstybės tarnyboje ir viešajame sektoriuje – skaidriais konkursais šiuos sektorius atverti gabiam ir išsilavinusiam jaunimui;

– užtikrinti pilietinę viešųjų finansų kontrolę ir taupų bei veiksmingą viešųjų finansų valdymą – biudžeto lėšos privalo būti naudojamos efektyviai; įdiegti privalomą valstybės bei savivaldos projektų naudos ir kaštų analizę – prioritetą skirti projektams, kurie teikia didžiausią socialinę naudą;

– nuosekliai demonopolizuoti ekonomiką ir užtikrinti veiksmingą valstybinę bei pilietinę monopolijų kontrolę;

– įdiegti europinius vartotojų teisių užtikrinimo standartus (nuo šildymo skaitiklių įvedimo iki šiukšlių mokesčio skaičiavimo pagal svorį);

– daug aktyviau rūpintis vidaus ir užsienio investicijų pritraukimu, kuo tolygesniu jų pasiskirstymu Lietuvos regionuose;

– peržiūrėti ir sumažinti biurokratiją – valstybės tarnautojų skaičių;

– kaime ir miesteliuose sudaryti sąlygas kurtis ir plėtotis vidutiniams ir smulkiems šeimos ūkiams; įgyvendinti kaimo ir miestelių jaunimo verslumo skatinimo programas;

V. Energetinio savarankiškumo užtikrinimas

Norint užsitikrinti energetinį savarankiškumą, visų pirma reikia:

– pradėti vykdyti nuoseklią ir skaidrią, piliečių kontroliuojamą, viešojo intereso viršenybe ir profesine kompetencija grįstą energetikos politiką;

– grąžinti šilumos ūkio valdymą į valstybės rankas – pasibaigus esamoms nuomos sutartims, jų nepratęsti;

– racionaliai susitvarkyti šalies šilumos ūkį: inventorizuoti šilumos energijos gamybos pajėgumus, įvertinti perspektyvinį šilumos energijos poreikį, apsispręsti dėl esamų gamybos šaltinių modernizavimo, kuro rūšių diversifikavimo, naujų šaltinių pritraukimo;

– imtis biokuro gamybos ir tiekimo rinkos valstybinio reguliavimo, pasiekti, kad biokuras būtų gaminamas Lietuvoje;

VI. Tautos kūrybinių galių stiprinimas

Rūpestis švietimu, kultūra, mokslu, informacija turi tapti Lietuvos politinės darbotvarkės prioritetu. Stiprinant tautos kūrybines galias, reikia:

– visiems vaikams, nepaisant turtinės jų tėvų padėties, užtikrinti lygias galimybes siekti išsilavinimo ir kurti savo ateitį; būtina nutraukti vaikų segregaciją, kai turtingesnių piliečių vaikai ugdomi valstybės ir savivaldos remiamuose privačiuose darželiuose ir mokyklose, o nepasiturinčiųjų – nuskurdintose viešosiose ugdymo įstaigose; vaikų atskirties mažinimas turi tapti vienu pirmųjų politinės darbotvarkės klausimų;

– užtikrinti vaikams, jaunimui ir suaugusiems švietimo bei visaverčio kultūrinio gyvenimo prieinamumą;;suteikti Lietuvos vaikams ir jaunuoliams kokybišką išsilavinimą: glaudžiai susieti ugdymo turinį ir mokyklų gyvenimą su Lietuvos tikrove, jos istorinėmis tradicijomis, jaunosios kartos patirtimi ir pasaulinėmis ugdymo pasiekimų tendencijomis;

– per apsibrėžtą laiką pasiekti, kad Lietuvos vaikus ir jaunimą ugdytų gabiausi ir geriausią išsilavinimą turintys asmenys: mokslo, studijų, švietimo, informacijos politiką stipriau susieti su Lietuvos visuomenės ir valstybės raida, dabartiniais jos uždaviniais išplėtoti akademinių diskusijų, viešųjų paskaitų, viešų ekspertinių vertinimų, atvirųjų universitetų praktikas;

– kryptingai formuoti savarankišką Lietuvos informacinę erdvę, kuri veiktų kaip visiems piliečiams atviras forumas, kurioje būtų aptariamos svarbiausios visuomenės problemos, ją telkiančios idėjos ir vertybės;

– spręsti įsisenėjusias sistemines paveldosaugos problemas, kad būtų užtikrintas tautos kultūrinę tapatybę formuojančių paveldo vertybių išsaugojimas ir perdavimas ateities kartoms;

– nuosekliai rūpintis lietuvybės išsaugojimu išeivijoje – kurti ir įgyvendinti įvairaus pobūdžio išeivių vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų lituanistinio ugdymo programas, stiprinti vaikų ir jaunimo ryšius su Lietuva, finansuojant kultūrines vasaros stovyklas, seminarus, akademijas, specialias kolegijų ir universitetinių studijų programas.

VII. Nacionalinio saugumo užtikrinimas: krašto gynyba ir užsienio politika

Būtina peržiūrėti ir iš esmės atnaujinti valstybės gynybos ir užsienio politiką. Rūpinantis saugumu reikia:

– NATO struktūroje esmingai sustiprinti gynybinį bendradarbiavimą su Baltijos, Šiaurės ir Višegrado šalimis;

– skatinti kuo glaudesnį Europos Sąjungos ir JAV bendradarbiavimą, NATO pajėgų stiprinimą organizacijos rytiniame pakraštyje;

– aktyviai veikiant Europos Sąjungos struktūrose siekti bendros veiksmingos gynybos ir energetikos politikos, nuosekliai kelti Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo klausimą;

– atkurti ir išplėtoti ryšius su demokratinėmis Rusijos ir Baltarusijos jėgomis, aktyviau imtis Rytų partnerystės programų;

– siekti Europos Sąjungos „išbiurokratinimo“, stengtis kurti Europą kaip piliečių ir tautų, o ne biurokratų valdomą valstybių sąjungą;

– kaip Lietuvos saugumo pagrindą nuosekliai stiprinti demokratiją, konstitucinę santvarką, piliečių solidarumą ir jų pasirengimą ginti savo ir valstybės laisvę kaip aukščiausią vertybę;

– atlikti nepriklausomą kariuomenės auditą ir jį pristatyti visuomenei;

– profesionaliai parengti krašto gynybos planus ir su jais supažindinti piliečius;

– nedidinti finansavimo krašto apsaugai daugiau, nei 2 proc. bendrojo vidaus produkto, Šias lėšas panaudoti griežtai pagal krašto gynybos planus taip, kad būtų veiksmingai sustiprinti tautos gynybiniai pajėgumai.

***