Straipsnis portale Delfi.lt: Pone Zuokai, ir jie yra žmonės. Antras laiškas Vilniaus merui


 

Skaitant „atsakymą“ į mano laišką apie nužmogėjimą, skirtą Vilniaus merui A. Zuokui, kilo pagunda paklausti taip, kaip klausdavome Sąjūdžio metais: „Ar ponas Tatatavičius jau viską padarė, kad mes geriau gyventume“?

Ar A. Zuokas tikrai mano padaręs viską, kad jo vadovaujamos savivaldybės įmonė daugiau niekada netąsytų po teismus nei dailininko, vieno iš lito banknotų kūrėjų Raimondo Miknevičiaus, nei kitų senų, ligotų žmonių? Kad jie nebadautų, užsiundyti antstoliais? Kad nebijotų senatvėje būti išvaryti iš savo namų? Kad jais būtų laiku pasirūpinta, kol nuo išsekimo neatsiveria trofinės opos?

Ar kosminius projektus kuriantis meras apskritai žino, kad vos už 1 km. nuo jo paties namų senukai gyvena bijodami, kad nelaimės atveju nesulauks pagalbos, nes greitosios automobilis iki jų namų tiesiog negalės atvažiuoti? Ar bent nujaučia, kad tie žmonės gyvena be karšto vandens ir kanalizacijos, neturėdami, kur išsimaudyti?

„Atsakyme“ į mano laišką dėl kraupios R. Miknevičiaus istorijos rašoma, jog informacija, „esą savivaldybė siekia prisiteisti skolas iš badaujančio žmogaus“, „nėra tiksli“.

Bet faktas toks: savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ per teismą išmušinėjo skolą iš senolio, turinčio pragyventi iš 600 litų pensijos. Tų teismų – ne tik su savivaldybe, bet ir su komunalinių paslaugų įmonėmis – buvo ne vienas. Kai vyko paskutinysis, su „Vilniaus miesto būstu“, iš jo pensijos antstoliai jau išskaičiavo skolas, jis jau sunkiai sirgo ir badavo. Jei ne šis tąsymas ir antstoliai, galbūt nebūtų šitaip išsekęs – tačiau apie tai „atsakyme“ neužsiminta nė žodžiu. O dabar skolų iš senolio savivaldybės įmonė nebeišmušinėja tik todėl, kad jas sumokėjo buvę R. Miknevičiaus studentai.

Dar „atsakyme“ rašoma, jog jam buvo pasiūlytos socialinės paslaugos, tik jis atsisakęs. Suprask – pats kaltas, mes viską padarėme. Pridursiu kelias nutylėtas detales. Socialiniai darbuotojai susirūpino pagalba R. Miknevičiui tik tada, kai jo buvę studentai ir bičiuliai jau beldėsi į įvairių institucijų duris, nes rado senuką taip išsekusį ir sergantį, kad porą naktų jis stovėjo žiūrėdamas virtuvėje pro langą – dėl skausmo nebegalėjo net sėdėti ir naktį praleisdavo stovėdamas kaip arklys… Tuo metu, kai jį reikėjo guldyti į ligoninę, o ligoninės atsisakinėjo priimti dėl užkrečiamų trofinių opų, savivaldybės darbuotojai jam pasiūlė arba „gultis į slaugą“, arba pirktis paslaugas – šiukšlių išnešimą ir produktų atnešimą. Už savo pinigus. Turbūt tuos pačius, kuriuos išskaičiuodavo antstoliai…

Ar tai, A. Zuoko supratimu, ir yra socialinės rūpybos sistema? Manau, kad tokių dalykų būti neturi. Socialiniai darbuotojai turi eiti per žmones, bendrauti, kad butuose nerastų mumijų, apie kurias niekas nieko nežinojo, nes niekas nesidomėjo. Socialinis jautrumas turi būti realus, o ne apsimestinis, ir tuo pasirūpinti – vienas svarbiausių Vilniaus valdžios uždavinių.

Tačiau taip susidėlioti prioritetus partinės nomenklatūros atstovams yra neįveikiama misija – kodėl, jau rašiau straipsnyje apie skurstančią antrąją Lietuvą, valdžios elito ištrintą iš viešosios erdvės ir politinės darbotvarkės. Vilniaus savivaldybė net nežino, kiek vilniečių gyvena žemiau skurdo ribos ir kiek jų kasmet išvaržoma antstolių dėl įsiskolinimų už komunalines paslaugas – tokių duomenų ji nerenka.

Nemažai dabartinio mero projektų yra rožinės svajonės, panašios į pamokslus bėdžiams apie pomirtinį gyvenimą – kaip jiems ten bus gera, jei kentės šioje ašarų pakalnėje. Savivaldybė bando užliūliuoti tais puikiais projektais, iš kurių nebus jokios naudos daugybei žmonių, gyvenančių Vilniuje viduramžių sąlygomis.

Pavyzdžiui, 73 metų Danutei Pavliukovič iš Žibuoklių gatvės Rasų seniūnijoje, vos už 1 km. nuo UNESCO saugomo senamiesčio ir elitinio Užupio su Vilniaus mero namais – ji yra gyvas įrodymas, kad netvarkomi būtiniausi dalykai, nuo kurių kartais priklauso ir žmogaus gyvybė. Moters namas stovi ant stačios kalvos, į kurią vedantis kelias rudenį pavirsta neišbrendama purvyne, o žiemą – čiuožykla. Ar juo užvažiuoja automobiliai, priklauso nuo oro.

„Man dažnai reikia greitosios. Pernai reikėjo, bet neužvažiavo, nes sniegas, nebarstyta… Insultas buvo“, – tai pasakodama ponia Danutė verkė. Žiemą į kalniuką nevažiuoja ir šiukšlinė, todėl ką gali, ji sudegina krosnyje, kas lieka – išveža žentas.

Ką reiktų daryti kilus gaisrui, belieka spėlioti, nes nėra nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Vandenį moteris nešasi iš hidranto – po pusę kibiro, nes pilno nebepakelia. Kelionė pirmyn ir atgal užtrunka pusvalandį, taip – keturis kartus per dieną.

Niekas iš savivaldybės ponios Danutės gyvenimu nesidomėjo (bent ji tokio atvejo nepamena), o A. Zuoką matė tik per televizorių. Tiesa, per šventes pašto dėžutėje rado mero pasveikinimą.

Tokių, kaip ji – tiesiogine, fizine to žodžio prasme gyvenančių atskirtyje, neturinčių vandentiekio ir kanalizacijos – Rasose daug.

Anot Lietuvos kariuomenės kūrėjo, atsargos komandoro Eugenijaus Nazelskio, taip pat gyvenančio šioje seniūnijoje, apie trečdalį vietos žmonių reikalus atlieka lauke ir neturi karšto vandens. Taip gyvena ir du mokyklinio amžiaus vaikus auginanti šeima Kuprioniškių gatvėje – mediniame name, kurio viena pusė tvarkinga, o antra primena meškos laužą. Tai ypatingas atvejis: tvarkingoji namo dalis priklauso šeimai, o pavojų keliančios griuvenos, kaip teigia E. Nazelskis – ne kas kita, o Vilniaus savivaldybės socialinis būstas…

Nuo tada, kai prieš pustrečių metų įvyko nelaimė – sprogo vienintelė miesto viešoji pirtis Subačiaus gatvėje – savivaldybė taip ir nepasirūpino nei sutvarkyti suniokotą pastatą, nei įkurti viešąją pirtį kitoje vietoje.

Tad prieš svaičiodamas apie grandiozinius projektus Vilniaus meras turėtų atsakyti į labai paprastus klausimus. Pvz.: kur praustis vandentiekio neturintiems miestiečiams? Arba: kodėl iki šiol nesutvarkytas kelias, kuriuo pas Rasose gyvenančius senukus negali atvažiuoti greitoji, ir kada tai bus padaryta?